Yra netekčių, kurioms sunku pasiruošti, net jei žinome, kad jos vieną dieną ateis. Kai namuose nutyla pažįstami žingsneliai, nebesigirdi į grindis kaukšinčių nagučių, o grįžus namo prie durų niekas nebelaukia, gali atrodyti, kad pasikeitė ne tik namai, bet ir visas pasaulis. Augintinis dažnam iš mūsų yra kur kas daugiau nei tik gyvūnas, kuriuo rūpinamės. Jis dažnai yra mūsų kasdienybės dalis, artimas kompanionas, emocinės reguliacijos šaltinis, tylus sunkių gyvenimo akimirkų liudininkas ir šeimos narys, su kuriuo sieja daugybė prisiminimų. Todėl netekus augintinio gali labai skaudėti. Gali būti sunku patikėti, kad jo nebėra, kilti tuštumos, ilgesio, pykčio, kaltės ar net visiško bejėgiškumo jausmas. Kartais net sunku kitiems paaiškinti, kodėl ši netektis taip sukrečia mūsų pasaulį.
Jei ką tik netekote savo augintinio, pirmiausia svarbu žinoti, kad jums nereikia skubėti pasijusti geriau. Jūsų skausmas yra natūrali reakcija į reikšmingo ryšio praradimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kas gali padėti išgyventi pirmąsias dienas po augintinio netekties ir kaip šiuo sunkiu laikotarpiu pasirūpinti savimi.
1. Leiskite sau jausti tai, ką jaučiate
Pirmosiomis dienomis po augintinio netekties emocijos gali būti labai įvairios ir stiprios. Vieną akimirką galite verkti, kitą – jausti tuštumą, o dar vėliau pastebėti, kad kuriam laikui šiek tiek užsimiršote. Gali būti sunku susikaupti, atlikti įprastas užduotis ar priimti net, atrodytų, paprastus sprendimus. Kai kurie žmonės jaučia stiprų ilgesį, kiti – pyktį, kaltę, nerimą arba net palengvėjimą, ypač jei augintinis ilgai sirgo ir jo priežiūra reikalavo daug jėgų. Neretai šie jausmai egzistuoja vienu metu.
Gedėjimas yra labai individualus procesas. Nėra vienos teisingos reakcijos į netektį, taip pat nėra universalaus laiko tarpo, per kurį turėtumėte ją išgyventi. Psichologiniu požiūriu gedėjimas yra procesas, kurio metu pamažu mokomės gyventi pasikeitusioje tikrovėje. Tuo pačiu tai nereiškia, kad turime pamiršti mylimą augintinį ar nustoti jo ilgėtis. Pirmosiomis dienomis jūsų užduotis nėra įveikti gedulą, o veikiau išbūti su tuo, kas vyksta, ir pasirūpinti savimi tiek, kiek šiuo metu išeina. Jei šiandien galite tik atsikelti, atsigerti vandens ir išbūti dar vieną dieną, to gali pakakti.
2. Pasirūpinkite svarbiausiais savo poreikiais
Kai labai skauda, paprasti kasdieniai poreikiai gali atrodyti nesvarbūs arba reikalauti daugiau pastangų bei jėgų, nei, atrodytų, šiuo metu turite. Gali nesinorėti valgyti, gali būti sunku užmigti, gali trūkti energijos ar visai išnykti noras bendrauti su kitais. Šiuo laikotarpiu nereikėtų iš savęs reikalauti įprasto produktyvumo. Tačiau verta bent pamėginti pasirūpinti pagrindiniais kūno poreikiais, nes emocinį krūvį gali būti dar sunkiau pakelti, kai esame išsekę.
Pabandykite pradėti nuo mažų dalykų. Atsigerkite vandens, net jei nesinori nieko daugiau ar suvalgykite ką nors paprasto, net jei tai nėra įprastas jūsų valgis. Galbūt trumpam išeikite į lauką arba atsisėskite prie atviro lango. Skirkite pakankamai laiko miegui, net jei užmigti nepavyksta – gulėdami užsimerkę taip pat ilsimės. Gali tapti lengviau, jei sumažinsite nebūtinų darbų kiekį ir, jei reikia, paprašysite pagalbos tvarkantis su kasdienėmis užduotimis.
Nereikia visko atlikti vienu metu. Pasirinkite vieną veiksmą, kuris šią akimirką atrodo įveikiamas.
3. Jei norisi, kalbėkite apie savo augintinį
Po augintinio netekties gali norėtis daug apie jį pasakoti arba, priešingai, vengti šios temos. Gali būti nedrąsu prie kitų žmonių pravirkti, pasirodyti „per jautriam“ ar išgirsti, kad jau turėtumėte taip stipriai neliūdėti, nes juk tai tik šuo ar katė. Tačiau dalijimasis prisiminimais ar tiesiog kalbėjimasis apie šiuo metu išgyvenamus jausmus gali būti svarbi ir labai reikalinga gedėjimo kelionės dalis. Jei yra žmogus ar žmonių grupė, su kuriais jaučiatės saugiai, galite papasakoti, ko labiausiai ilgitės, ko itin trūksta, galbūt prisiminti juokingą įprotį, mėgstamą pasivaikščiojimo maršrutą ar akimirką, kai augintinis jums padėjo išgyventi sunkų laikotarpį. Dažnai norisi ne patarimo, o tiesiog žmogaus, kuris išklausytų ir nenuvertintų mūsų jausmų. Jei savo aplinkoje tokių žmonių nerandate, galite prisijungti prie augintinių netekusius šeimininkus vienijančios „Facebook“ grupės „Netekau augintinio“ arba užsiregistruoti į „Nutilę namai“ organizuojamą nuotolinę grupę, skirtą augintinio netekusiems žmonėms.
4. Nespauskite savęs priimti visų sprendimų iš karto
Po augintinio mirties gali tekti priimti daugybę sprendimų: kokiu būdu su juo atsisveikinti, ką daryti su jo daiktais, kaip pasikalbėti su vaikais ar ką atsakyti žmonėms, kurie klausia, kas nutiko. Jei tik įmanoma, neskubėkite spręsti visko pirmosiomis dienomis. Galbūt kol kas norėsis palikti augintinio guolį ten, kur visada buvo jo vieta. Galbūt norėsite sudėti jo žaislus į dėžę, o gal bus svarbu iškart sutvarkyti aplinką. Nė vienas iš šių pasirinkimų savaime nėra neteisingas. Jei vis dėlto augintinio daiktus reikia sutvarkyti dėl praktinių aplinkybių, galite paprašyti artimo žmogaus pagalbos.
5. Išlaikykite bent dalį dienos rutinos
Netekus augintinio pasikeičia ne tik emocinė būsena, bet ir kasdienybės ritmas. Galbūt anksčiau dieną pradėdavote nuo pasivaikščiojimo su šunimi, grįžę namo skubėdavote pamaitinti katę, o vakarus leisdavote ilsėdamiesi šalia savo augintinio. Kai šių įprastų veiksmų nebelieka, diena gali atrodyti tuščia, prarasti savo struktūrą, o laikas – slinkti neįprastai lėtai. Pirmosiomis dienomis po netekties gali padėti pastanga išsaugoti bent kelis įprastus dienos orientyrus. Stenkitės atsikelti panašiu metu, pavalgyti, išeiti trumpam pasivaikščioti, atlikti vieną kitą kasdienį darbą ar susisiekti su artimu žmogumi. Jei anksčiau tam tikras laikas buvo skirtas augintiniui, galite pamėginti tą laiką užpildyti švelnia, daug pastangų nereikalaujančia veikla – išgerti arbatos, pasiklausyti muzikos, pabūti lauke ar tiesiog ramiai pailsėti. Nebūtina iškart susikurti naujos rutinos ar užpildyti kiekvienos tuščios akimirkos.
Pažįstama dienos struktūra gali suteikti šiek tiek stabilumo tuomet, kai viduje daug neapibrėžtumo. Ji padeda nepamiršti pagrindinių savo poreikių ir leidžia po truputį prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. Tačiau svarbu iš savęs nereikalauti daugiau, nei šiuo metu galite. Jei vieną dieną nepavyksta laikytis įprasto ritmo, tai nėra nesėkmė. Rutina turėtų būti atrama, o ne dar viena užduotis.
6. Jei norisi, susikurkite atsisveikinimo ritualą
Netekus augintinio gali likti daug neišsakytų žodžių, neįgyvendintų norų ar jausmas, kad nespėjote tinkamai atsisveikinti. Tokiais atvejais nedidelis, asmeniškas atsisveikinimo ritualas gali tapti būdu sustoti, pripažinti tai, kas įvyko, ir suteikti erdvės savo išgyvenimams. Toks ritualas neprivalo būti iškilmingas ar atitikti kokias nors taisykles. Galbūt norėsite parašyti savo augintiniui laišką, kuriame papasakosite, ką jis jums reiškė, už ką norite jam padėkoti ir ko labiausiai ilgitės. Galbūt norėsis peržiūrėti nuotraukas, prisiminti jūsų bendrus nuotykius, užrašyti linksmiausias jo išdaigas ar sukurti mažą atminimo kampelį su nuotrauka ir brangiu daiktu. Kai kuriems žmonėms tokią simbolinę prasmę turi augalo pasodinimas, žvakės uždegimas, mėgstamos vietos aplankymas, pasivaikščiojimas tam tikru maršrutu ar pasidalijimas prisiminimais su artimaisiais. Jei netektį išgyvena visa šeima, toks atsisveikinimas gali padėti ir vaikams suprasti, kas įvyko, bei atrasti jiems priimtiną būdą išreikšti liūdesį.
Vis dėlto svarbu prisiminti, kad ritualas nėra būtinas ir neprivalo įvykti iškart po netekties. Galbūt šiandien tam neturite jėgų, o noras atsisveikinti atsiras tik po kelių savaičių ar mėnesių. Gali būti ir taip, kad jokio specialaus ritualo nesinorės – ir tai visiškai priimtina. Svarbu prisiminti, kad atsisveikinimo ritualas nėra skirtas tam, kad pamirštumėte savo augintinį ar nustotumėte jo ilgėtis. Jis gali būti švelnus būdas pripažinti, kad fizinė jo kelionė baigėsi, tačiau jūsų ryšys visada liks jūsų gyvenimo istorijos dalimi.
7. Plačiau susipažinkite su gedulo procesu ir kitų žmonių istorijomis
Netekus augintinio gali kilti daugybė klausimų, į kuriuos ne visada lengva rasti atsakymus. Tokiais momentais gali padėti geresnis susipažinimas su gedulo procesu ir kitų žmonių, išgyvenusių panašią netektį, istorijomis. Supratimas, kad gedėjimas gali pasireikšti įvairiais jausmais, mintimis ir kūno reakcijomis, leidžia su atjauta pažvelgti į save ir mažiau abejoti savo išgyvenimų pagrįstumu. Gedulas nėra tiesus kelias, kuriame kiekvienas etapas būtinai seka vienas po kito. Gali atrodyti, kad jau pradėjote prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės, tačiau netikėtai išgirstas garsas, pažįstamas kvapas, nuotrauka ar įprasta vieta vėl sužadins stiprų ilgesį.
Skaitant kitų žmonių istorijas galima atrasti patirčių, kurios atliepia ir jūsų išgyvenimus. Galbūt suprasite, kad ne jūs vieni mintyse vis dar ieškote savo augintinio, kad ne tik jums sunku atsisveikinti su jo daiktais arba kad kiti žmonės taip pat ilgai svarstė, ar padarė viską, ką galėjo. Toks atpažinimas gali sumažinti vienišumo jausmą ir suteikti galimybę pažvelgti į savo patirtį su didesne atjauta.
Kita vertus, svarbu prisiminti, kad kitų žmonių istorijos nėra taisyklės, pagal kurias turėtumėte vertinti savo gedėjimą. Vienas žmogus gali norėti apie netektį kalbėti daug, kitas – kurį laiką nuo aplinkinių atsitraukti. Vienam gali padėti nuotraukų albumas, kitam – pasivaikščiojimai, rašymas ar pokalbiai su specialistu. Nė vienas iš šių būdų savaime nėra geresnis už kitą.
8. Venkite jausmus slopinti svaigalais ar kitu žalingu elgesiu
Patyrus augintinio netektį, skausmas kartais gali atrodyti toks stiprus, kad norisi bent trumpam nuo jo atsitraukti. Gali kilti noras išgerti alkoholio, vartoti raminamuosius vaistus ne taip, kaip paskirta, persivalgyti, visiškai atsiriboti nuo kitų žmonių ar nuolat užsiimti veikla, kuri neleidžia nė akimirkai sustoti ir pajusti, kas vyksta viduje. Toks noras suprantamas: kai emocijos tampa sunkiai pakeliamos, natūralu ieškoti kelio palengvėjimo link.
Vis dėlto svarbu atskirti trumpalaikį dėmesio nukreipimą nuo bandymo nuolat slopinti savo jausmus. Alkoholis ir kitos psichoaktyviosios medžiagos gali trumpam sumažinti įtampą ar padėti atsitraukti nuo skaudžių minčių, tačiau vėliau gali sustiprinti nerimą, pabloginti miego kokybę, paveikti nuotaiką ir apsunkinti gebėjimą sveikai integruoti netektį. Jei tokie būdai tampa pagrindine priemone išbūti su skausmu, gali būti vis sunkiau atrasti kitų, saugesnių būdų pasirūpinti savimi.
Tai nereiškia, kad turite nuolat galvoti apie netektį ar leisti sau būti užtvindytam liūdesio. Kartais visiškai priimtina pažiūrėti filmą, pasivaikščioti, užsiimti mėgstama veikla ar pabūti su žmonėmis, su kuriais nereikia kalbėti apie tai, kas nutiko. Poilsis ir trumpas atokvėpis taip pat yra svarbūs. Esminis skirtumas tas, ar pasirinkta veikla padeda atgauti jėgas, ar tampa vieninteliu būdu išvengti bet kokio kontakto su savo išgyvenimais.
9. Jei reikia, kreipkitės profesionalios pagalbos
Augintinio netektis gali sukelti labai stiprių emocinių išgyvenimų, o kartais skausmas būna toks didelis, kad tampa sunku suprasti, kaip gyventi toliau. Gali atrodyti, kad niekas nebedžiugina, kasdienės užduotys reikalauja neįprastai daug pastangų, sunku užmigti ar susikaupti, o mintys nuolat grįžta prie paskutinių akimirkų, priimtų sprendimų ar klausimų, į kuriuos nebėra galimybės gauti atsakymų. Galbūt aplinkiniai jau tikisi, kad grįšite į įprastą gyvenimo ritmą, tačiau patys jaučiate, kad dar nesate tam pasiruošę. O gal praėjo nemažai laiko, bet ilgesys, kaltė ar tuštuma vis dar stipriai veikia jūsų kasdienybę. Svarbu žinoti, kad nėra nustatyto termino, per kurį privalėtumėte išgedėti savo augintinio, ir vien tai, kad vis dar skauda, nereiškia, jog gedėdami kažką darote ne taip.
Vis dėlto, jei pastebite, kad išgyvenimai tampa sunkiai pakeliami, ilgą laiką nepavyksta pasirūpinti pagrindiniais savo poreikiais, vis labiau atsiribojate nuo artimųjų, nuolat kaltinate save arba jaučiate, kad nebegalite susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis, verta apsvarstyti galimybę kreiptis profesionalios pagalbos. Į psichologą ar psichoterapeutą galite kreiptis ne tik tuomet, kai atrodo, kad situacija visiškai nevaldoma, bet ir tada, kai tiesiog norisi turėti saugią erdvę kalbėti apie savo netektį, geriau suprasti jausmus ir atrasti būdų, kaip išgyventi sunkų laikotarpį. Psichikos sveikatos specialistas gali padėti geriau suprasti kaltės jausmą, kylančias mintis, nerimą ar vienišumą, kartu ieškant jums tinkamų būdų išbūti su šiuo emociniu krūviu.
Jei jaučiate, kad jums būtų lengviau kalbėtis su kitais augintinio netektį patyrusiais žmonėmis, gali būti naudinga ir „Nutilę namai“ organizuojama palaikymo grupė. Joje galite išgirsti kitų patirčių, pasidalyti savo istorija ir įsitikinti, kad jūsų jausmai yra priimami be vertinimo ar skubinimo.
10. Nespauskite savęs žinoti, kaip gyvensite toliau – užtenka pradėti nuo šiandienos
Po augintinio netekties gali atrodyti, kad kartu su juo praradote ir dalį savo įprasto gyvenimo. Galbūt sunku įsivaizduoti rytus be pasisveikinimo, vakarus be ramaus buvimo kartu ar savaitgalius, kurie anksčiau turėjo savitą, su augintiniu glaudžiai susijusį ritmą. Gali kilti klausimų, kaip dabar atrodys jūsų kasdienybė, kaip susigrąžinsite džiaugsmą, ar kada nors prisiminimai nebekels tokio stipraus skausmo. Kartais norisi kuo greičiau rasti atsakymus, suprasti, kaip susitaikyti su netektimi ir kada pagaliau pasidarys lengviau. Tačiau pirmosiomis dienomis ar savaitėmis po netekties jums nebūtina žinoti, kaip gyvensite po mėnesio, pusmečio ar metų. Kai emocijos stiprios, bandymas išspręsti visus ateities klausimus gali tik dar labiau išsekinti. Todėl pabandykite susiaurinti savo dėmesį iki to, kas vyksta šiandien. Ne į visą gyvenimą be augintinio, o į artimiausias kelias valandas. Galbūt šiandien jūsų tikslas bus atsikelti iš lovos, nusiprausti, pavalgyti ar trumpam išeiti į lauką. Galbūt paskambinsite žmogui, šalia kurio galite būti savimi, arba leisite sau išsiverkti.
Jūsų tikslas nėra kuo greičiau grįžti į gyvenimą, kuriame augintinio nebėra, o pamažu atrasti, kaip gyventi pasikeitusioje tikrovėje, išsaugant tai, ką jūsų ryšys jums reiškė. Šiandien neprivalote žinoti, kaip gyvensite toliau. Šiandien užtenka pasirūpinti savimi tiek, kiek išeina, ir leisti sau būti ten, kur šiuo metu esate.
Straipsnio autorė psichologė psichoterapeutė Rasa Kriaučiūnė